© 2023 by The Mountain Man. Proudly created with Wix.com

LIETUS

October 4, 2015

Taip ir būna. Tada, kai jau esi įpratęs prie kasdienės piligrimo rutinos, kai ėjimo veiksmas patampa tokiu pat natūraliu ir įprastu, kaip kvėpavimas, o dvidešimt penki kilometrai lygiu keliu, numatomi įvekti rytoj, atrodo tik smagus lengvas pasivaikščiojimas - TADAAAAM! Naujas mums paruoštas siurprizas: lietus, uoliai pilantis už lango nuo pat šešių ryto.


Net keista, kaip aš šitaip išlepau. Net užmiršau, jog lietus apskritai egzistuoja! Keliauju jau pusę mėnesio ir iki šiol nemačiau ne tik šlapio oro, bet ir apniukusios dienos. Beliko pasijuokti iš savęs, stipriau apsirengt ir pirmąsyk apvilkti oranžinį neperšlampamą rūbą kuprinei, su kuriuo šiandienos ūkanotam ore atrodysiu kaip ryškus vabalas.

 

O tuo tarpu tarp piligrimų kilo nemaža panika. Ką daryt? Nemažai žmonių nutarė, jog šiandienos maršrutas vis tiek "nuobodus", tad nieko nepraras, jei sės į taxi ir važiuos tiesiai i Leona, kurį šiaip jau turėtume pasiekti po dviejų dienu.


Tegul. Ir vėl kaip gyvenime, pamaniau. Kiekvienas turi savo būdą dorotis su nepageidaujamomis situacijomis. Toks sprendimas šiuo atveju, mano manymu, ne kas kita, kaip happy pills. Ar galima taip apgauti Kelią? Save? Ar galima aplenkti Kelio laiką? Galbūt kažkam tai yra sprendimas, bet ne visiems. "What are you gonna do today, Philip?"- paklausėme provokuodami savo senąjį greitąjį draugą. "Enjoy the rain!"- atsakė nei kiek nesusirūpinęs.

 

O lietus nebuvo toks jau stiprus. Dvidešimt kilometrų ėjome vienui vieni dulksnoje: Kelias, kiek matėsi iki horizonto, ėjo iš Niekur, i Niekur, ir Nieko nesimatė aplink, tik pliki laukai. Besiklausydami tolygaus barbenimo į kapišonus, išvien su lietaus išsiilgusia žeme, gėrėme šios dulksnos skleidžiamą ramybę.


"Aš girdžiu balsus savo galvoje"- po ilgoko ėjimo tylomis pasakė Eduardas, bet nuraminau, jog tai tik tolumoje klykiantys paukščiai. Paskui prisivijau jį sustojusį, bespoksantį į balą. "Ar žemė siūbuoja, ar tik man taip atrodo?" - paklausė išsigandęs. Patikinau, jog žemė rami, kaip paprastai. Į kelio galą, pakilus vėjui, išgirdau jį patį iš visų jėgų rėkiantį pavėjui, i tuštumą, kuri mus visą dieną supo iš visų pusių. Kai pasiekėme nakvynės vietą, mačiau jį daug rašantį i savo sudrėkusį užrašų bloknotą.

 
Saulėtos dienos - ne tokios įdomios, pagalvojau. Kiek daug prarado tie, kurie neišdrįso.

 

 

 

 

 

Share on Facebook
Please reload

This site was designed with the
.com
website builder. Create your website today.
Start Now