© 2023 by The Mountain Man. Proudly created with Wix.com

RUTINA

October 5, 2015

Piligrimo rutina. Kokią šeštą ryto pradedi pabusti nuo šnaresio. Didėlėje bendroje patalpoje, prigrūstoje dviaukščių lovų, ankstyvieji lenktynininkai jau pradeda bruzdėt su prožektoriais ir krautis kuprines. Dažniausiai ausiai pasigavus šitą šnaresį, iš naujo užsnūst neišeina, o gulėt nenusakomo kvapo patalpoj be deguonies irgi linksmumo nedaug. Todėl netrukus ir aš pradedu krutintis: patamsy susivynioju miegmaišį, įmontuoju jį kuprinės dugnan ir ant viršaus sukraunu likusius negausius daiktus. Tada - vonios ritualai, apsirengiu, pasipildau vandens atsargas, prieangy susirandu savo batus bei lazdas ir smunku pro duris į gaivų ryto orą. Šiek tiek patampau raumenis ir pradedu po truputį irtis lazdomis geltonų rodyklių kryptimi.


Kadangi dažniausiai artimiausias kaimas būna jau už kokiu keturių - penkių kilometrų, prieš išeidama dažniausiai nepusryčiauju. Kūnas dar nepabudęs. Kai prasimankštinu eidama pirmą trumpą atkarpą, kai saulė pradeda šildyti nugarą, tada jau ieškau vietos sustoti. Kartais - kavinėje, bet kadangi turiu savus pusrytinius ritualus ir mane užknisa kasdien siūlomi kruasanai su kava, dažnai prisėdu tiesiog kur nors gamtoje ir sudoroju vieną kitą iš anksto nusipirktą vaisių, jogurto, duonos.


Einu. Tolimesni dienos įvykiai visada labai priklauso nuo maršruto, nuo to, ką sutiksi, kaip jausies. Atėjus pietų metui, skrandis vėl pradeda prašyt kažką į jį įmesti ir būna pamaloninamas jei ne kokiu omletu, tai vegetariniu sumuštiniu. Kartais, kad neurgztų, raminu jį pasiūlydama šokolado plytelę. Per dieną dažniausiai praeiname bent keletą miestelių, tad nebūna problemos pasipildyt vandens ar kažką nusipirkti. Priklausomai nuo tempo ir sustojimų, dienos tikslas paprastai būna pasiektas jau antrą - ketvirtą popiet.

Tada susirandu naują lovą, išvynioju ant jos savo saugų kokoną - miegmaišį, pasidžiaugiu dušu ir atgaunu žmogaus kvapą, dar pasidžiaugiu horizontalia padėtimi lovoje + wifi, o tada einu džiaugtis vakariene. Priklausomai nuo nakvynės vietos, kartais ji bendra, valgoma drauge su kartu apsistojusiais piligrimais, kartais reikia ieškoti kokio restorano netolies, o kartais yra virtuvė ir galima kažką pasigaminti.


Įdomu tai, kad visuose mano aplankytuose piligrimų nakvynės namuose žmonės sumetami i krūvą bet kaip, neskirstant nei pagal lytį, nei pagal amžių, nei dar kaip nors. Lovų paprastai būna daugiau, negu leidžia patalpos dydis, nes ir taip jų vakarais pritrūksta. Užtat asmeninės erdvės čia visai nedaug. 
Kai kažkurią naktį sunkiai sekėsi užmigti, besiklausant knarkimo simfonijų, kalbėjimų ir dūsavimų per miegus, senų žmonių krenkštimo ir čepsėjimo, metalinių lovų girgždėjimo, pagalvojau, jog panašiai turbūt žmones gyveno lageriuose. Tuo labiau, kad pasitaiko čia ir visokių lovų gyvuliukų, naktimis apkramtančių ausis.


Laimei, ta laisvė ir ramuma, kurią jauti dieną, skrosdamas ispaniškus peizažus, su kaupu atperka paprastą nakties buitį. 

 

 

 

Share on Facebook
Please reload

This site was designed with the
.com
website builder. Create your website today.
Start Now