© 2023 by The Mountain Man. Proudly created with Wix.com

ŠEIMA

October 10, 2015

"Keliems žmonėms gamini valgyt?!" - vakar paklausė šalia vakarienę viręs piligrimas pergrūstoje albergue's virtuvėje, pamatęs mane maišant didelį katilą daržovių šiupinio su makaronais. "Trims vyrams!" - išdidžiai atsakiau. Taip, ir vėl trims!


Mieste buvo tik viena albergue, tad susitikome beveik visus žmones, kuriuos pastaruoju metu matėme Kelyje. Kaip įprasta, tik atėję, radome čia jau besiilsintį mums mojuojantį Filipą. O vėliau, man jau įpusėjus virti vakarienę, kažkas uždėjo ranką ant peties. Atsisukau - ogi Polas! Nesimatėm kelias dienas, tad džiugiai apsikabinom. Iškart damečiau makaronų į savo patiekalą ir toliau stovėjau prie puodo labai išsišiepus, kartu truputį susimąsčius - kaip įdomu, kad šitoje kelionėje mane lydi trys vyrai!

 

Neseniai, stebėdama Filipą, lupantį obuolius, pamačiau jame savo a.a. Senelį. Gal kai kurie dalykai būdingi visiems seniems žmonėms, bet žiūrėdama į jį, neatsistebėjau kai kuriais panašumais. Filipas elegantiškas kaip koks grafas su savo kaklaskare, kartu ir truputi juokingas, nes už vienos kuprinės petnešos visad nešasi užsikišęs baltą frotinę kojinę, rastą kažkur pakeliui - kad nespaustų peties. Su "praktiškom" keistenybėm - kas pažinojo mano Senelį, supras.


Tada susimąsčiau, kad Polas yra mano tėčio amžiaus. Ir - sutapimas - eina jis čia gedėdamas neseniai mirusio savo tėvo. Kai žingsniuoju šalia tiesaus, lygiais dideliais žingsniais judančio Polo, jaučiuosi ramiai ir saugiai.


Eduardas šioje kelionėje - tarsi mažasis mano brolis. Su juo niekada nebūna liūdna! Staiposi, vaidina, dainuoja, kalbina iš eiles visus sutiktus žmones, nesvarbu, - angliškai, portugališkai ar ispaniškai. Kažkur pradingsta, tada vėl atsiranda, vėl pradingsta, bet žinau - toli nenubėgs. Nes aš vakare virsiu jam vakarienę, nes savo kuprinėje nešu jo šampūną ir poezijos knygą, nes pagal nutylėjimą, aš čia esu jo vyresnioji sesuo. Sesuo, su kuria jam eiti ramiau, kuri prižadins ryte, suteps sumuštinį ir pasirūpins, kad išsiblaškėlis brolis nepamirštų pasiimt ant virvės džiūstančių savo paskutinių kelnių.


"Geltonų plytų keeeeelias...." - šiandien eidama niūniavau mylimiausią savo vaikystės dainą. Argi aš ne Dorotė?

 

 

Share on Facebook
Please reload

This site was designed with the
.com
website builder. Create your website today.
Start Now