© 2023 by The Mountain Man. Proudly created with Wix.com

VIENA

October 14, 2015

Ne juokas tas Kelias, o tikras sumažintas, suintensyvintas gyvenimo modelis.

Po ilgoko žygiavimo su Eduardu, šiandien aš vėl tyloje ir vienumoje. Einu, einu, einu, nesinori sustoti. Nesustoju net tada, kai popiet randu Polą ir daugiau pažįstamu, jau įsikūrusių viename iš didesnių miestelių, nors jie pasiūlo apsigyventi jų kambaryje. Norisi judėti. Nežinau, kur. Einu taip greitai, kad visi, bandantys prie manęs prisiklijuoti, nesuspėja palaikyti mano tempo ir lieka už nugaros. Dar už septynių kilometrų vis tik sustabdau save - juk neturiu plano šiandien prieiti Santjago, o ir tie mažėjantys skaičiai kilometrų stulpeliuose nuteikia nekaip.  Matyt, tiesiog begu nuo tylos, o kartu - ir tyloje, nes sąmoningai vengiu kontakto su piligrimais, ypač - su pažįstamais.


Prie kelio - gan atgrasi valdiška albergue. Prisiregistruoju. Kas toliau? Vėl didelis nejaukus kambarys su girgždančiom dviaukštėm lovom. Kažkaip reikia paverst jį savo namais. Protu dėlioju veiksmų seką: apvilkti čiužinį vienkartine paklode, išsivynioti miegmaišį, nusiprausti.

 

Ilgai prausiuosi po dusu, kol švariai nusitrinu kūną neseniai nusipirkta šiurkščia kempine. 
Nusikarpau nagus. 
Išsitepu kvepiančiu kremu. 
Išsiskalbiu rūbus.
Daugiau šiandien nieko daryt kaip ir nereikia.
Įkvepiu, iškvepiu.

Žinau, jog kažkada tai jau patyriau. Laimei, taip pat žinau, kad gyvenimas tęsis, nors ir niekada nebebus toks, koks buvo.

 

 

 

Share on Facebook
Please reload

This site was designed with the
.com
website builder. Create your website today.
Start Now