© 2023 by The Mountain Man. Proudly created with Wix.com

ARTĖJA

October 16, 2015

60, 50, 40. Ir galiausiai supranti, kad tokį atstumą jau laisvai galėtum įveikti per dieną. Bet nebenori.

Jau vakar pasakiau savo kūnui, jog Santjagą prieisim sekmadienį, o iki Finisterre - nebekeliausim.


Kodėl? Nes neplanavau. Iki ten dar 87 km. Jau žinau, kad, jei norėčiau, galėčiau juos laisvai įveikti per tris dienas. Bet nebeturiu reikalo to įrodinėti nei sau, nei kažkam kitam. Renkuosi po sekmadieninių mišių, užuot leidusis i kelią, pabūti su savo bendražygiais, o po to dieną kitą atsipūsti Santjage, pasitikdama kitus piligrimus. Noriu atsidėkot savo kūnui, kuris mane sąžiningai nešė per šią kelione, nors mokykloje taip nekęsdavo kūno kultūros.


Ar pavargau? O taip. Šiandien buvo turbūt pirma diena per visą kelionę, kai apie trečią popiet priėjusi dienos tikslą (ėjau beveik be sustojimo septynias valandas) ir įvykdžiusi visus būtinus registracijos, prausimosi, skalbimosi ritualus, susisukau i miegmaišį ir tūnojau nepramerkdama akies ir nepakeldama galvos net kai miegamasis prisipildė pažįstamų balsų. Nieko keisto - jau beveik mėnesį neturėjau nei vienos poilsio dienos. Panašus jausmas turėtų būti nubėgus maratoną.

Bet liko dar dvi dienos. Rytojus vėl prasidės mažais užsimiegojusiais žingsniukais, tęsis didesniais ryžtingais žingsniais ir baigsis lėtu pavargusiu tipenimu. Vakar vienas piligrimas labai gražiai pašake: "We are learning to take one day at the time." Sakyčiau, kartais one step at the time.

Ir paradoksas - kad ir kokio dydžio žingsniais beeitum, tie kilometrai tirpsta greičiau, nei tikiesi.

 

 

 

 

Share on Facebook
Please reload

This site was designed with the
.com
website builder. Create your website today.
Start Now