© 2023 by The Mountain Man. Proudly created with Wix.com

SAULĖLYDIS

October 21, 2015

Nežinau, ar dar gyvenime galėsiu kuo stebėtis. Taip mąsčiau, spoksodama į žvaigždes pro Marselio autobusiuko langą pačiame žemės krašte, lauke ūžiant dideliam vėjui. Marselis tuo tarpu prie žvakės šviesos virė arbatą ant mažytės dujinės viryklės, niūniuodamas kažkurią iš savo mantrų. Jeigu kas būtų papasakojęs, kad taip baigsiu savo Kelią!

 

Vakar, kai nupėdinau visus trisdešimt kažkelis kilometrus iki Finisterre's, o paskui dar kelis iki iškyšulio gale esančio švyturio ir tuos pačius kelis atgal, nutarusi dar truputi pasivaikščioti paieškot kokios vietos saulėlydžio stebėjimui, pamačiau jį stovintį vidury gatvės ir manęs laukiantį. Šalia stovėjo jo autobusiukas. Marselis nutarė apsisukti! Nors dar vakar, valgydami pomidorus, juokavom, kad pomidorai yra iš mano ateities ir jo praeities - mat Marselis keliavo priešinga kryptimi, į La Faba. Bet, pasirodo, kartais norint galima grįžti ir į praeitį.

 

"Kaip tik tavęs ieškojau!" - pasakė.

"Kaip gerai, kad radai priės saulėlydį!" - atsakiau.

 

Taigi toks neįtikėtinas buvo mano paskutinis vakaras Kelyje. Su saulėlydžiu paplūdimy ir nedideliu mūsų pačių sukrautu laužiuku. Dideliems laužams jau nebe sezonas - sužinojau. Tad vietoje sudeginimo Eduardo batai buvo iškilmingai numesti i vandenyną nuo uolos krašto, palydint Marselio giedamoms mantroms, degant smilkalui ir pučiant nežmoniškam vėjui.

 

 

 

 

Share on Facebook
Please reload

This site was designed with the
.com
website builder. Create your website today.
Start Now