TIKĖJIMAS

Šiandien nenusistačiau jokio tikslo. Nežinojau, kiek toli eisiu ir kur sustosiu. Nežiūrėjau ir koks bus oras - vis tiek visus rūbus visad turiu su savimi. Taip pat netikrinau, ar teks lipti į kalną, leistis į pakalnę, o gal vėl eiti per nuobodžias lygumas. Kaip ir kasdien, tiesiog išėjau pro duris.

Rytas buvo nuostabiai ramus, debesuotas ir šiltas. Už nugaros tekėjo saulė, prieky vis dar kabėjo pilnatis. Smailomis tuopomis apsodintas Kelias vedė pro žalius slėnius, apleistas sodybas, bažnyčių griuvėsius. Artėjant prie pirmo miestelio, saule nušvietė visus jo bažnyčių bokštus bei pilies griuvėsius ant kalvos. Prisėdom vėlyviems pusryčiams.

Išėjus iš miesto, horizonte pasirodė status kalnas su į jį vingiuojančiu taku, kuriame vos galėjome įžiūrėti mažus kaip skruzdėles viršun besiropščiančius piligrimus. Netrukus kilome ir mes, besigrožėdami įspūdingomis panoramomis. Artėjant link viršūnės, vejas vis stiprėjo. Pagaliau įveikėm! Prieš akis - nauja panorama. Geltona plynė. Kiek ilgai ji tęsis? Nesvarbu. Einam.

Priešingai nei tikėjomės, vos po kelių šimtų metrų prieiname nuokalnę, dar statesnę, nei įkalnė, į kurią ką tik užkilome. Atsiveria vaizdas į geltonus nupjautų javų laukus, iš tolo primenančius Kuršių nerijos kopas. Kurį laiką grožimės vaizdais, tada atsargiai ir lėtai leidžiamės.

Einam toliau. Horizontalus vienodas peizažas tęsiasi, atrodo, be galo. Bet gera ir ramu. Staiga kiek šone pradeda kyšoti bažnyčios bokštas. Ar tai miestelis, kuri turime prieiti? Gal. Bet Kelias pradeda sukti į kitą pusę. Miestelis lieka neaplankytas. Sekame Keliu ir už kilometro prieiname kitą miestelį, kuriame gauname pavalgyti. Mano kojos sustoti dar nenori. Dar aštuoni kilometrai žvyrkelio ir prieiname albergue su žaliu kiemu, obelimis, vynuogėmis bei baseinu, tarsi oazę akims po šiandienos geltonų akmenuotų peizažų.

Šitaip Kelias moko nieko nesitikėti, bet tikėti, kad viskas vyksta taip, kaip turi vykti.