VIENUOLĖS

Prieš keturias dienas atsisveikinome su Eduardu. Man maudė koją, tad neturėjau ūpo skubėti, o jis, priešingai, nutarė paspartinti žingsnį ir įveikti kelią greičiau nei įprasta, kadangi jo laukė bilietas į Braziliją. Tądien melancholiškai tylėdami kartu papietavome ant suoliuko, o paskui apsikeitėme kontaktais ir apsikabinome, manydami, jog daugiau nebesusitiksime.

Ir vis tik po poros dienų, kai mano koja atsigavo, apie jį mąstydama nevalingai ėmiau spartinti žingsnį. Eduardo idėja per porą savaičių nuskubėti iki finišo man pradėjo rodytis kiek utopinė, ir atėjo nuojauta, kad anksčiau ar vėliau jį pasivysiu. Sutiktų piligrimų vis paklausdavau, ar nematė pakeliui juokdario raudonais batais. Vienas sakė matęs jį ieškantį obuolių vienaame iš kaimų. Labai ribotas Eduardo biudžetas vertė jį ieškoti nemokamo maisto ir nakvynės vietų, tad miesteliuose, kuriuos praeidavau, visų pirma patikrindavau donativo (už auką priimančias) albergue's.

Šįkart miestelyje donativo vietų nebuvo. Bet buvo dainuojančių vienuolių albergue. Tiesiai čia ir atėjau. Ir radau jį sėdintį prie durų. "Žinojau, kad tau patiks vienuolės!" - pasakiau. "Kam gali nepatikti vienuolės? O jei dar jos dainuoja!" - gavau atsakymą, - "Žinojau, kad mane pasivysi. Paskutiniu metu specialiai lėtinau žingsnį. Nutariau nebeskubėti."

Tad šiandien švenčiame susitikimą ir beveik pusiaukelę. Tikroji pusiaukelė bus rytoj. Kol kas per keturiolika dienų nueiti 373 km. Dviem dienom lenkiu savo tvarkaraštį. Vidutinis atstumas per dieną 26.6 km. Didžiausias atstumas, nueitas per dieną - 35.1 km, mažiausias - 14.6 km.

Ant mūsų stalo - vino tinto, katinas ir mano gaminta vakarienė. Skamba varpai. Džiūsta skalbiniai.