GREITIS

Pačią pirmą kelionės dieną šalia štampo mano piligrimo pase St Jean pied de Port piligrimų ofiso darbuotoja tušinuku suraitė sraigę, nusišypsojo ir palinkėjo: "Go slooooowly!".

Ir ėjome lėtai. Visai nepadususios įveikėm stačias Pirėnų įkalnes. Prarasdavom laiko nuovoką, besigrožėdamos vaizdais ar įsisukusios i pakeliui aptiktus gervuogynus. Buvo keista stebėt pro šalį lekiančius uždususius žmones kankinių veidais ir klausytis pokalbių apie tai, kiek kilometrų kas "padarė". Norėjosi tiesiog ilsėtis.

Tačiau po kurio laiko ėjimas tapo natūraliu veiksmu ir pamiršau galvoti apie tempą. Ėjimas tapo fonu, kuriame vyksta gyvenimas. Pradėjus gyventi šį Kelio gyvenimą, iki galo jam atsidavus, Kelias pats pradėjo diktuoti, kaip viskas vyks. Pasinėriau į ėjimą savo tempu ir nebesijaudinau dėl to, ką paliksiu, ką atrasiu, kas bus mano nuolatiniai bendrakeleiviai, o su kuo teks atsisveikinti po pirmos pažinties dienos. Tokiu būdu vieną dieną draugė, su kuria čia atskridau, pasiliko keliais kilometrais už nugaros, o mano bendražygiu tapo pirmąkart gyvenime matomas žmogus iš kitos gaublio pusės - vien todėl, kad tądien ėjome to paties dydžio žingsniais.

Supratau, kad nėra optimalaus greičio, kuriuo reikėtų eiti Keliu. Kiekvienas čia turi savo tempą. Skirtingą tempą turi ne tik kiekvienas žmogus, bet ir kiekviena diena, dienos metas. Pavyzdžiui, prieš saulei patekant atrodo nepadoru eiti ypač greitai. Vėliau, įsidienojus, raumenims įšilus, nebesigauna judėt labai lėtai. O popiet ėjimas dar kitoks - visai ramus, mechaniškas. Kartais kelyje randi žmogų, su kuriuo nesinori atsisveikinti. Ir nebūtinai jo greitis būna toks pats. Tada reikia apsispręsti, ar keisti savo tempą tam, kad palaikyti pokalbi, ar ji paleisti eiti savo greičiu. Visai kaip gyvenime.

Stengiuosi kasdien eiti tokiu greičiu, kad eidama galėčiau šypsotis visu kūnu. Šiandien šypsojausi. Ir vienu metu išgirdau šaukiant už nugaros: "Guoda! I think you are too Philip today! You are just flying! Wait!"

Palaukiau.