NEKENČIU

"Kodėl kandi sau į ranką?" - klykteliu išsigandusi. "Kai kandu i ranką, neskauda kojos!" - atšauna Eduardas. Šiandien diena ne iš lengvųjų. Išėjom vėlai, nes ryte pylė lietus. Oras ne kažką. Kelias veda į Leoną, kurį planuojame praeiti ir apsistoti už miesto. Bet iki miesto centro - visi 18 km per ne ypač mielus industrinius rajonus. Sustoti nėra kur, o ir nesinori. Tai judam. Po truputį pradeda graužti nuo vakar drėgni batai. Stiprokas priešpriešinis vėjas neša kepures, kartkartėm palyja. Pirmąsyk pasidžiaugiam, kad bent kuprinės mums prideda šiek tiek stabilumo. Puiki proga pasireikšti visam mano bendražygio nekantrumui. Suprantu, kodėl vaikystėje jo kambarį tėvai išdažė raminančia mėlyna spalva. Mano pačios ūpas irgi ne kažką. Truputį sirguliuoju, nenoriu skubėt, bet vejuosi jį, bėgte bėgantį į kalną. Pasiekę miesto centrą, pagaliau susirandame užuovėją, atsipučiame, pavalgome, leidžiame sau bent trumpam nusiauti batus. Eduardas pirmąsyk griebiasi savo meditacinių rutulių: šių sunkių daiktų nešimas ant pečių penkis šimtus kilometrų pagaliau įgauna praktinę prasmę. Gyvenimas prašviesėja ir galima eiti toliau. "Don't forget to mention that today you hated everyone and everything around you!" - man berašant, nuo gretimos lovos draugas pasiūlo papildyti šitą postą. Prisipažįstu. Būna ir taip.