STILIUS

Kai manęs paklausia, kodėl dėviu sijoną, atsakau, jog todėl, kad bobos nepradėtų spiegti, man įėjus i moterų tualetą. Ir tame yra daug tiesos. Teko būti ir nukreiptai i vyru WC, ir daugiau visokių panašių nuotykių patirti dėl savo trumpos šukuosenos. Gal todėl kaskart, kai nusiskutu galvą, pajuntu paūmėjusį potraukį moteriškiems drabužiams. Tuo labiau žygio sąlygomis, kur visų siluetai, įsprausti į standartinius kelioninius rūbus, taip suvienodėja, kad žmogų sunku atpažinti ne tik žiūrint iš nugaros, bet ir iš priekio.

Be plaukų būti man labai patinka. Kelyje - dar ir baisingai praktiška. Nereikia neštis ne tik plaukų, bet ir šampūno, o rytais sutaupau begalybę laiko, išvengdama galvos džiovinimo ir kasų pynimo ritualų. Kažkam gal tokia beplaukė galva kelia depresyvias asociacijas, bet man ji visų pirma primena budistų vienuolių dvasinę švarą ir lengvumą. Om.

Taigi apie stiliaus privalumus. Smagu turėti savo veidą minioje, ir tuo darsyk įsitikinau čia, Kelyje. Vengras Ištvanas, vargiai kalbantis angliškai, šiaip ne taip graibydamas žodžius, suskubo man pasigirti, jog yra didelis lietuviškų grupių "Girių dvasios" ir "Vėjopatis" fanas. Pabaksnojo į mano skerso kirpimo žvilgantį violetinį sijoną ir pasakė "You must know them!". Filipas sykį pašnabždėjo: "One woman told me that you are the best dressed peregrina on the Camino!". Pralinksmino! Be to, ne karta pakeliui sutikti žmonės, pirmąsyk mus matydami, ėmė pažindintis su manimi ir Eduardu, sakydami, jog kas nors apie mus pasakojo. O tokios pažintys būtų neįmanomos, jei būtume užsimaskavę minioje plačiabrylėmis skrybėlėmis ir smėlio spalvos kelnėmis su daug kišenių.

Smagu, kad mano pastarųjų dienų bendražygis irgi originalus. Aną rytą, albergue koridoriuje mums besidedant kuprines, praeidama amerikietė jam mestelėjo: "Tai taip ir eisi - su pižama?!" Taip ir einam.