M.

M.

Jau užtenka šito vieno garso susikalbėt su kelionės draugu. Priklausomai nuo situacijos, intonacijos bei sekančių gestų, jis gali reikšti "kelkis, jau pusė aštuonių", "paskolink man dantų pastą", "ar jau pasiruošei?" arba "koks gražus saulėtekis".

Šiandien, priešingai nei vakar, be jokios aiškios priežasties, buvo tyli diena. Nuo pat išsivyniojimo iš miegmaišių iki pirmo sustojimo pusryčiams ne tik kalbėt, bet ir lazdomis barškėti buvo nejauku. Tik priėję pirmą mielą kavinę, abu prisipažinom, kad atsibudom labai isbadeję.

Po ypatingai ilgų ir ramių pusryčių sekė ilgas kopimas į kalnus siaurais takeliais, vienas paskui kitą, vėl tylomis. Trumpi "m" įgavo reikšmes "paziurek koks vaizdas", "koks įspūdingas dangus", "ar girdi varpelius?", "palauk manęs" bei "laikas šokoladui".

Taip tyliai bekeliaudami, popiet priėjom vieną svarbiausių ir sakraliausių kelionės taškų - septynių metrų aukščio ir nenumanomo senumo kryžių aukščiausioje iki šiol įveiktoje viršukalnėje. Po tuo kryžium piligrimų kartos sukrovė geroką kalvą akmenų. Įsiropštėm į tą krūvą kryžiaus papėdėje, užsidegėm šįryt atsitiktinai dovanų gautą smilkalą ir, nepaisydami turistinių autobusų bei aplinkui blykstėmis mirksinčių korėjiečių, tyliai parymojom.

Būtent šiuo momentu supratau, kaip stipriai nuvalė, nugludino mus Kelias. Ne tik privertė iki paties daiktu minimumo išlengvinti kuprines, bet ir nuėmė visus sluoksnius nuo mūsų pačių, kuriais buvo apvilkęs Gyvenimas: amžius, profesija, rasė, lytis bei visi įmanomi visuomenės primesti standartai dingo. Šioje Kelio atkarpoje jau esame tik Sielos, švytintys taškiukai, judantys ta pačia geografine trajektorija, apibūdinami vieninteliu žodžiu: el peregrino.

Pastovėjus po tuo kryžiumi, nebereikejo ištarti nei "m". Tiesiog stipriai apsikabinom.