RAMUMA

Jau kuris laikas einam mažiau bendraudami, išlaikydami dešimties - dvidešimties metrų atstumą vienas nuo kito. Kartais netgi pametam vienas kitą valandai, o kartais pusdieniui. Niekad nežinai.

Vieną dieną, kai mačiau, kad broliui užėjo lėto ėjimo nuotaika, palikau jį ir pamaniau, jog pamatysiu tik vakare. Bet jau po poros valandų, eidama miško taku, už nugaros išgirdau garsiai deklamuojamą portugališką poeziją. Žiūriu, visas performansas! Ne tik su ryškiom intonacijom, bet ir su šuoliais, mostais, apsisukimais, į tarpus užsitraukdamas cigaretę, sparčiai atsiveja mano bendražygis. Sako, įkaliau tris kavas ir pasivijau. Nieko nuostabaus, kai tris kavas įkalį ant litro matės!

O šiandien visą dieną ėjom viršukalnėm, per debesis. Matėm vos dvidešimt metrų į priekį. Buvo progos apie daug ką pamąstyt. Vienu metu brolis sustojo ir pasiliko sėdėt ant akmens prie kelio, vidur debesies, su savo užrašų bloknotu. O aš migloje susitikau Polą ir po ilgesnio tarpo paėjom kartu, kalbėdami apie tai, ką išgyvenom Kelyje.

Polas sako, kelias - visai kaip gyvenimas. Eini per įkalnes, nuokalnes, saulę ir lietų, sklandžiai arba skausmingai, bet niekada - vienas. Visada kažkas eina iš paskos, visada kas nors - prieky, ne daugiau kaip pusės kilometro atstumu. Net jei šiandien ūkanota diena ir negali nieko įžiūrėti, jei jautiesi vienut vienas debesyje, kuriame nebeaišku, nei iš kur, nei į kur, nei kodėl, ir matai tik kryptį, kuria slenki, nes neturi kito pasirinkimo - iš tiesų šią kryptimi piligrimai ėjo šimtus metų prieš tau gimstant ir dar eis šimtus metu po tavęs.

Debesys mus supo iš visų pusių, košėsi pro krūmus, pro medžius, pro mus. Viskas, ką girdėjom visą dieną - tai varpeliai. Kartais iš miglos išnirdavo koks draugiškas karvės snukis.