ESMĖ

"Tiesa yra ta, kad iš tiesu niekas nenori prieiti to Santjago!" - šiandien Kelyje padare išvadą viena bendražygė. Kalbėjom apie tai, kaip pasikeitė žmonės, tempas, nuotaika, įpusėjus trečią trečdalį Kelio ir įžengus i Galisijos žemes.

Pati savo kailiu supratau, kad kažkas kitaip, kai šiandien ryte įvyko mažas stebuklas - atmerkusi akį, pamačiau Brolį jau išsiropštusį iš savo beždžioniško gulto palubėje ir besikraunantį kuprinę. Pirmąsyk per visą kelionę atsibudo pirmiau nei aš! Juokingiausia, kad ne todėl, jog būtų išmokęs anksti keltis, o dėl to, kad tai mano kūnas šį kartą nutarė pailsėt visas devynias valandas. Atsipūčiau. Ir ne mes vieni tokie tinginiai pasidarėm. Vis rečiau kas skuba pradėt kelionę tamsoje (iš dalies dėl pavojingų sąlygų kalnuose). Dažniau sutinkame žmonių, kurie vienoje vietoje praleidžia po dvi - tris naktis arba per dieną pasistumia tik per kokius penkis kilometrus. Tuo pačiu pastebiu, jog daugiau kas eina po vieną, tylomis.

Kelionei einant į pabaigą, vis labiau norisi mėgautis, neskubėti ir kiek įmanoma pratęsti šitą nuotykį, kurį sudaro ne tik ėjimas, bet ir poilsis. Nes Santjagui sparčiai artėjant, visiems darosi aišku, kad priėjus miestą nebus jokio BUM ir nušvitimas neateis. Visa esmė - Kelyje.