DEBESYJE

Žmonės kalba, blogas oras. Atseit, einam per kalnus, per Galiciją, kuri laikoma gražiausia, įspūdingiausia kelio atkarpa, o aplink - vien rūkas. Ten, kur turėtų atsiverti įspūdingi vaizdai - balta tirštuma.

Gal aš kažko nesuprantu, bet man beprotiškai patinka šitie mistiški, melancholiški peizažai. Išėjau aštuntą ryte ir keturias valandas ėjau nesustodama, neatsigerėdama, kol galiausiai protu liepiau sau prisėst ant akmens ir suvalgyti duonos kampą. Nes vis tik pailsėję kojos eina lengviau.

Tiesa, kad nuo mano akmens daug nesimato. Sėdžiu, tarsi apsupta baltų užuolaidų. Turiu čia uolų, pušų, truputį samanų ir kelio gabaliuką, kuriame vis kas nors išnyra ir vėl, manęs nepastebėjęs, pasislepia už užuolaidos. Nebėra kito pasirinkimo, kaip tik buti čia ir dabar.

Ir to visai užtenka.