NOSTALGIJA

Kelias jau i pabaigą ir pradeda apimti nostalgiškos nuotaikos. Suprantu, kiek daug ypatingų personažų, kuriuos sutikau, nespėjau ir jau nebespėsiu aprašyti. Mergina iš Izraelio švedišku vardu Sol (Saule), kurios ukulėlę atpažindavom iš tolo visose hipiškose refugio. Regis, ji taip ir liko kažkurioje iš jų neribotam laikui, susitikusi draugus, anksčiau matytus Indijoje.

Rašytojas Kristianas, keliaujantis be pinigų ir kasnakt miegantis lauke be palapinės, bet, nepaisant to, kiekvieną rytą pradedantis kavinėje su kava ir laikraščiu, nes mėgsta sekti pasaulio įvykius. Pritrūkęs eurų, jis rašo "Kelio istorijas" savo bloknote ir išplėstus lapus - vienetinius pasakojimų egzempliorius - parduoda piligrimams. Kristianas, pasiekęs Santjagą, toliau eis portugališku keliu į pietus, paskui - pėsčiomis į gimtąjį Madridą lankyt savo ką tik gimusios sesers, o paskui greičiausiai dar kažkur eis. Tai jis padovanojo Eduardui poezijos knygą, kurią po to aš nešiau.

Kanadietė iš Kvebeko Ingrida, už kurią įpratome atsakinėti jos vardą naujai sutiktiems žmonėms, kadangi Ingrida Kelią nutarė praeiti tylomis. Pasiekusi Finisterre, zadejo sudainuoti Amazing grace ir tik tuomet prašnekėti. Gaila, man regis, ji jau aplenkė mane ir nebesuspėsiu išgirsti nei jos dainos, nei jos istorijos. Ir dar daug daug kitų, su kuriais galbūt spėjau pabendrauti mažiau nei bučiau norėjusi, kurių nebuvo progos užkalbinti, kuriuos tikėjausi dar sutikti, bet nebesutikau.