SANTJAGAS

Gaidžių giedojimą ir šunų kaukimą pamažu pradeda keisti automobilių ūžimas. Iš miško takų ir ramių gatvelių papuolam į judresnes gatves, kuriose vis daugėja juostų ir automobilių. Triukšmingi greitkeliai, išsibarstę priemiesčių namai, gamyklos, sandėliai ar dar kokie nelabai patrauklūs objektai. Paskui - sankryžos, žiedai, pėsčiųjų šaligatviai ir kiek tankiau sustatyti, bet visai nejaukūs daugiabučiai. Tada po truputį gatvės pradeda siaurėti, pastatai mažėti ir tankėti. Erdvės pildosi žmonėmis. Kai pamatai pirmuosius kavinių lauko staliukus, išgirsti grojant gatvės muzikantus, kai žmonių kalbėjimas ir juokas užgožia automobilių garsus, - žinai - jau priartėjai prie miesto širdies.

Toks jau mums įprastas algoritmas, prieinant didesni miestą. Taip priėjome ir Santjagą. Žingsniavau salia Polo. Kai nuo kalvos atsivėrė miesto panorama, mačiau, jis susijaudino. Braukė ašarą. Sako, "I think it's proper that we walk in together" - nes esu seniausiai su juo kartu keliaujantis žmogus.

Aš šypsojausi. Nes Santjagas man - tik dar vienas miestas. Jį pasiekti nebuvo nei mano gyvenimo svajonė, nei šio Kelio tikslas.