KRYPTIS

Anksčiau tos strėlytės juokindavo. Na, tos, kur nupaisytos "in the middle of nowhere", vidury kelio, kur nėra jokios sankryžos. Pavyzdžiui, pėdinam su Eduardu vieninteliu keliu per lauką ir POKŠT geltona strėlytė nutepliota ant pakelės akmens, sakanti, kad TAIP, tu teisingam Kelyje! Cha cha, pasijuokdavom. Kurgi ne. Savaime aišku! Jokio nusukimo nebuvo jau tris kilometrus, prieky išsišakojimų irgi nesimato. Piligrimų vora nusidriekusi keliu prieky mūsų ir paskui mus, taigi akivaizdu! Ačiū, kad priminėt! Bet vakar, kai visą dieną viena ėjau per mišką, o vakare, pradedant temti, išlindau i kažkokį plentą ir teko ilgai palei jį žingsniuot, nesutinkant ne tik žmogaus, automobilio, bet ir jokios geltonos žymelės, tikrai susimėčiau. Pagal laiką lyg jau turejau būti atvykusi, bet jokio miestelio horizonte nesimatė. Neturėjau supratimo, kur esu ir kaip toli dar reikia eiti. Ir ar tikrai šiuo keliu? Niekad iki šiol Kelyje tiek daug neabejojau, ar nepaklydau, kaip kad pastarosiomis dienomis, būdama vienui viena. Regis, vėl palikau savo komforto zoną. Dabar kiekviena strėlytė mane džiugina. Bet kaip vis tik juokinga, kad vien tai, jog kitas žmogus eina šalia, mes savaime priimam kaip faktą, jog judame teisinga kryptimi!