ANDRIANA

Tikra vienišų vilkų irštva tas Finisterre's kelias! Džiaugiuosi, jog į jį leidausi, nes turiu puikią progą reabilituotis po Frances kelio "turigrinų" atkarpos ir sutikti tikrai įdomių personažų. Dieną prasilenkiu su vos vienu kitu žmogumi, bet energija tokia, jog aišku - kiekvienas čia eina pats su savimi. Palinkėjus "buen camino", daugiau i kalbas leistis nesinori. Užtat vakare vilkai susirenka nakvot po tuo pačiu stogu, o tada pasidaro įdomu.

Vakar vėlokai vakare, kai pagaliau pasiekiau kažkokį kaimą, apsidžiaugiau pamačius šviesa vieninteliame bare ir užėjau paklausti, kur galėčiau rasti nakvynę. Pustuštėj patalpoj prie staliuko sėdėjo simpatiška elegantiška mergina su akinukais. Kalbėdama su gražiu prancūzišku akcentu, man paaiškino, kaip rasti albergue, o taip pat pasakė, kad ji pati yra vienintelė tos vietos viešnia.

Taip susipažinau su Laukine Andriana iš Kvebeko. Iš pirmo žvilgsnio tikrai nebūčiau pasakius, jog dar praeitą naktį (kaip ir dažniausiai) ji nakvojo po tiltu! Laukinė mergina stebino savo istorijomis. Sako, - "Mano problema - aš tiesiog išprotėjusi. Aš negaliu pakęst dirbti. Mano darboviečių sąrašas užimtų daugybę lapų, bet aš, kaip koks gyvuliukas, tik užsidirbu truputį pinigų ir LAISVĖ! Metu viską ir išvarau."

Taip ji viena su mažyte kuprine, kurioje kažkaip sutelpa du miegmaišiai ir palapinsiaustė, beveik be pinigų, baigia nueiti Camino del Norte. Tiesa, pradžioj žadėjo eiti Camino Frances, bet pačią pirmą dieną St Jean Pied de Port'e suprato, kad jame - per daug žmonių, ir nutranzavo i šiaurę. Eina visad viena, lėtai ir ilgai, džiaugdamasi laisve ir gaiviu pajūrio oru, nakvoja miškuose arba po tiltais, kartais - donativo vietose. Neklausiau, kada pradėjo, nesiteiravau ir kada baigs - manau, kad ji ras kur eiti tol, kol turės bent viena eurą kišenėje. Klausydamasi jos, pagalvojau, - tikrai ne visiems laimes ir pilnatves pojūti suteikia stabilumo ir namu turėjimas! Beje, albergue , pasirodo, tebuvo tik nykus nudrengtas pastatas laukuose, kuriame - nešildoma sale su pavargusiais čiužiniais, tualetu ir pora dušų. Net be "hospitaleros" - jokios gyvybės. Tačiau besipasakodami savo istorijas, kartu su Laukine Andriana ir vėliau prie mūsų prisijungusiu barzdotu italu labai sėkmingai pavertėm tą baisią vietą savo laikinais namais.