MARSELIS

"Que Bonita!" - šūktelėjo man vienintelis, bet labai triukšmingas mažyčio baro lankytojas, iškišęs galvą pro duris. Nepaisant to, kad rankoje laikė alaus butelį, iš išvaizdos ir ypatingai šviesių akių supratau, kad čia tikras kosmonautų rūšies (gerojo porūšio) atstovas.

Buvo ankstyva popietė, ir aš, kątik įsikūrusi ir švariai persirengusi, iškišau nosį pasidairyt po kaimuką. Marselis kaipmat paliko barą ir prisijungė prie manęs. Jis buvo iš tų, kurių nėr prasmės klausti nei iš kur tu, nei kiek tau metu, nei ką tu veiki. Buvo akivaizdu, kad jis yra iš Visatos, belaikis, beamžis, o čia tiesiog skrajoja. Tiesa, man nieko klausinėt ir nereikėjo. Jis buvo puikiai užsiėmęs su savimi, nuolat dainuodamas arba giedodamas indiškas mantras, kalbėdamas šį bei tą tai vokiškai, tai ispaniškai arba prancūziškai, tai, mano laimei, angliškai.

Marselis be galo džiaugėsi mano kompanija. Pasišokinėdamas ir be perstojo dainuodamas nusivedė mane prie upelio. Sako, čia mano svetaine, va, gali prisėsti, va, gali atsigerti. Svetainės palubėje kabėjo laukinės vynuogės, kuriomis pasivaišinom. Taip pat svetainės pakraščiuose augo stebuklingi grybai, kuriais jis tas vynuoges užsikando.

Vėliau Marselis man ištaisė nuostabią vakarienę savo namuose ant ratų. Išvirė ryžių su padažu, čia pat pakelėj nurovė saują dilgėlių ir susmulkinęs suvertė i viralą. Kadangi nemėgsta valgyti vienas, buvo nevalgęs kelias dienas (manau, neskaitant grybų). Valgant klausiausi istorijų kaip jis ne sykį įveikė Kelią jodamas žirgu, septynerius metus gyveno namelyje medyje šalia Kelio, ir keliolika metų valdo hipišką/vegetarinę/joginę La Faba albergue, kurioje mes su Eduardu po daugybes išgirstų rekomendacijų buvome apsistoję prieš kelias dienas.

"Man sunku susirast kompanijos, - guodėsi Marselis, - nes normalūs žmonės neištveria mano perteklinės energijos."

Nerūkau marichuanos, nevartoju "elekroninių kelialapių" į rojų, nevalgau stebuklingų grybų. Bet ne šeštas kartas gyvenime, kai pritraukiu prie savęs žmones, kaip jis. Kodėl?