VĖJAS

Septintą ryto, dar patamsy susiruošus į Kelią, eidama pro šalį pasibeldžiau į Marselio autobusiuko langą - darsyk atsisveikinti. Tuoj pat atidarė ir dievagojosi nemiegojęs. Pasiūlė matės, bet atsisakiau, nes nekantravau leistis į kelionę. Užtat gavau tikrą obuolį, kvepiančią rožę ir stiprų apkabinimą. Gerą valandą žingsniavau visiškoj tamsoj, nedegdama prožektoriaus. Dėl šio įpročio Camino Frances piligrimai mane vadindavo "really wild", bet nusišypsojau sau, pagalvojusi, kad Marselis mane tikrai suprastų. Juk kai eini su prožektoriumi, nesimato žvaigždžių. O paskui patekėjo saulė. Ir vėjas vis panašėjo i vandenyno vėją...