GLOBĖJA

- It would be interesting to walk the Camino some years later. - vakar pasakė Eduardas, kai vakare po ilgos ėjimo dienos susitikom albergue'je ir susėdę ant grindų malšinom alkį mano nupirktais užkandžiais. - So let's come back and do it in 10 years?! - In 10 years you'll be 40, an I'll be 28. You know, that sounds REALLY bad!!! Let's better do it in 6 years. You'll be 36 and I'll be 24.

Šiandien ryte Eduardas baigė savo Kelią. Turėjo sėsti į traukinį, važiuoti į oro uostą ir skristi atgal į Pietų Ameriką. Nuo pat pradžių žinojo, kad laiko nukakti iki tikslo jam neužteks, bet juk ne to einama. Ironiška, jog kelionę teko nutraukt likus vos šimtui kilometrų iki Santjago. Nes tik įveikus šią paskutinę atkarpą, oficialiai gaunamas piligrimo sertifikatas. Ir niekam nerūpi, ar nuėjai pirmuosius septynis šimtus.

Taigi šiandien ryte į Kelią po ilgesnio laiko išėjau viena, priėš tai prižadinusi Eduardą, sutepusi jam sumuštinį ir užstačiusi skalbimo mašiną su tiek visko mačiusiais drabužiais - kad neišgąsdintų mamos. Savo vienintelius batus, skylėtus Vans'us, jis galiausiai paliko man, - mama juos išmestų, o pasilikę mano kuprinėje galbūt net pasieks kelio galą.

Kažin, kaip jam seksis nepavėluot į traukinį, nepasiklysti, suspėt į lėktuvą - mąsčiau eidama. Ir ar užteks pinigų išgyvent dar dvi dienas? Cha, pagalvojau, vis tik su pinigais problemų neturėtų būti. Kai toks susivėlęs ir apžėlęs pasisukios kur stoty su flip-flop'sais ir savo "pižama", tikrai kas nors pasiūlys centų. Ir dar pagalvojau, kad jeigu bučiau šventoji, tai matyt būčiau visų pankų globėja.