LOBIAI

Matyt, norėjosi būti arčiau gamtos, tad išsivyniojom miegmaišius po vazoniniais fikusais. Mano miegmaišis kvepia nežinia kuo. Turbūt ir dūmais, ir maistu, ir prakaitu. Viliuosi, jog jame niekas, išskyrus mane, negyvena. Nusiaunu bespalvius batus, aplipusius ir žeme, ir mėšlu, ir pajūrio smėliu. Patraukus batraištį, pakyla mažas dulkių debesėlis (mane jis džiugino kiekvieną vakarą pastarąjį mėnesį). Iš už batraiščių vis dar styro baltos plunksnos, kurias užsikišau ryte, rinkdama kriaukles – kažkokiu būdu, visą dieną vaikščiojant oro uostų labirintais, jos vis dar ten užsiliko. Batų bei kojinių kvapo geriau neaprašinėsiu išvis. Laimei, pati jo jau beveik nejaučiu.

Ant akmeninių grindų ties nugara pasitiesus nedidukę kelių milimetrų storio putplasčio skiautę, po galva pasikišus keletą rūbų, gaunasi neblogas guolis. Tiek man, tiek Ramintai jis šiltesnis ir patogesnis nei praeita naktį. Nesvarbu, kad iš lubų plieskia balti ryškūs prožektoriai, pro mūsų galvas, virpindami grindis, kas kelias minutes dunda visokie ratuoti burzgiantys aparatai, o garsiakalbis kartkartėmis nutaria pranešti būtiną informacija. Miegam puikiai. Mūsų standartai pasikeitę. Oro uosto parduotuvių vitrinos vis dar atrodo kaip kitas nesuvokiamas pasaulis, į kurį nesinori net žiūrėt. Ten nėra nieko mums svarbaus ar reikalingo. Bent jau nieko, reikalingesnio už mano kuprinėje esančius mylimiausius daiktus, tokius kaip, pavyzdžiui, mažas muilo gabaliukas (kurį visą mėnesį naudojau ir galvai, ir kūnui, ir skalbiniams, o kitą jo pusę turi Eduardas), mažas vienkartinis šaukštelis nuo kavos (su manim keliaujantis kelias savaites ir labai saugomas, kad neduokdie neperlūžtų), plastikinis buteliukas vandeniui (vis dar tas pats, kuri daugiau kaip prieš mėnesį įsimečiau i kuprinę išeidama iš namų - jį visą kelionę naudojau kaip skysčių tarą). Tiesa, abi su Raminta turime ir sielai skirtų, kuprines sunkinančių mažiau praktiškų "lobių", kuriuos viena kitai aprodinėjame: dar kelionės pradžioj rasti migdolai, visokie atsitiktiniai "brangakmeniai" iš vandenyno pakrantės, dumbliais dvokiančios, bet tikros, kriauklės.