SIMBOLIAI

Tik tuk tik tuk.

Buvau įpratusi prie savo lazdų nevienodo taukšėjimo - mat viena buvo storesne, kita laibesne. Išsilaužiau jas miške kažkur kelionės pradžioje ir nešiausi su savimi tol, kol tapo beveik neatskiriama mano kūno dalimi, tokia pat kaip kad batai bei kuprinė. Ne tik antenos, atrama, bet ir patogus rankų prailginimas, siekiant nusiskinti figų. Tiesa, paskutiniu metu pastebėjau, kad lazdų galai nusidrožė jau ne mažiau kaip kokius penkis centimetrus ir jos tapo akivaizdžiai man per trumpos. Bet kai jau tiek nukeliavo - negi išmesi. Nusipelnė pamatyt Santjagą, nusprendžiau.

Paskutinę savaitę tą storesnę lazdą vis skolindavau Eduardui. Kai išsiskyrėm, pasidžiaugiau pagaliau ją atgavusi ir toliau mėgavausi tik tuk tik tuk garsais. Neilgai. Po pusdienio storesnioji lazda perlūžo pusiau, o dar po kelių valandų antrąja netyčia kažkur pamiršau. Na ir negaila. Bet vis tiek simboliška.